Indijos Šokis

Šiuo metu Indijoje gyvuoja aštuoni klasikinių šokių stiliai. Tai archainiai šokiai, kurių atsiradimas datuojamas net 1000 m.pr.Kr., tačiau tik XIXa. jie buvo paskelbti kaip viena iš meno rūšių, kultūros paveldas. Iki tol šokis gyvavo šventykloje ir buvo atliekamas devadasi‘ų (mergaičių, pašventusių savo gyvenimą dievybės tarnystei per šokį). Iki dabar išlikusios Indijos šventyklos yra išpuoštos skulptūromis, kurios vaizduoja šokančias Apsaras (dieviškas Visatos šokėjas). Šioje tradicijoje muzika, šokis ir dvasinės žinios yra neatskiriami. Šokis – tai muzikos įkūnijimas, dieviškų garsų vizualizacija.

Bharata Natyam – klasikinis indų šokio stilius, kilęs Pietų Indijoje. Pavadinimas Bharata Natyam yra sudarytas iš žodžių: bhava – jausmas, raga – melodija, tala – ritmas ir natyam – šokis. Tai dinamiškas ir labai tikslus šokio stilius, pasižymintis grakštumu ir tuo pat metu jėga. Greiti ir tikslūs ritminiai judesiai (nritta) derinami su minkštais, abstraktus šokis derinamas su pantomima (abhinaya).

Bharata Natyam šokiai atliekami pagal klasikinę pietų Indijos carnatic muziką.

„Senovės šokis buvo aprašomas, kaip turintis savyje Visatos prigimtį, turintis jos savybių, tokių, kaip pulsavimas, vibracija, energijos srautas. Šokis savo išbaigtais, aiškiais ir tikslais judesiais nupasakoja Visatoje nuolatos vykstantį dialogą tarp: – naikinimo ir kūrimo (senovės ir šiuolaikinio), – erdvės ir laiko (judesio ir ritmo), – kūno-sąmonės ir sielos (racionalaus ir emocionalaus), – mikro- ir makro-kosmoso (tiesių ir apskritų judesių, kurie apjungia visus taškus kūno ribose su taškais už kūno), – ir taip pat kūno dalių fragmentų (Angas). Visatos suvokimas ir išraiška buvo išplėsta šokio technikos pagalba, kuri per amžius tobulėjo ir pasipildė kiekvieno istorijos periodo kūrybinėmis naujovėmis.“

Dr. Rajyashree Ramesh

Šokio technika ir nauda

Pagal indų legendas šokį sukūrė Dievai, kad galėtų jausti džiaugsmą ir laimę (kiekvienoje šventykloje galima išvysti šokančių Dievų figūras). Bet šokti Dievams buvo sudėtinga – jie neturėjo materialaus kūno, negalėjo iš tikrųjų jausti džiaugsmo, meilės, neapykantos ir baimės, jie neturėjo labai stiprių išgyvenimų – jie buvo nemirtingi. Tada Dievai nusprendė pamokyti šokti žmones – tuos, kas tikrai turi kūną ir jautrią sielą, turi pakankamai ištvermės, drąsos, užsispyrimo, yra lankstūs ir grakštūs, turi gražią išvaizdą ir daug įvairių kokybių. Tokius aprašymus apie šokį mes atrandame senovės indų traktate apie kūno judesio ir teatro meną Natyashastra (3 a. pr. Kr.). Ir iš tikrųjų – šokant indiškus klasikinius šokius visos šios kokybės yra reikalingos.

Kaip ir kiekviena klasikinė/tradicinė disciplina, Indijos klasikiniai šokiai reikalauja tam tikrų įgūdžių, atitinkamo fizinio ir dvasinio pasiruošimo. Pradedantieji atėję į šokio pamokas laviną kūno lankstumą ir ištvermę. Šokio pamokos prasideda nuo ritminių pėdų veiksmų, kurių metu šokėjas išmoksta prisiderinti prie įvairaus ritmo. Mes visi esame labai veikiami įvairių ritmų – saulės sukimosi aplink žemę ciklo, įvairių gamtos ritmų, mėnesio ir savaitės, dienos keitimosi naktimi ritmo, širdies plakimo ritmo. Mes jaučiamės saugiai ir komfortiškai, kai atitinkame tuos ritmus, ir jaučiame diskomfortą ar net stresą, kai negalime prisitaikyti prie ritmo – tiesiog „nepataikome“. Todėl nuo senovės įvairios disciplinos padėjo lavinti ritmo jausmą, kuris suteiktų žmonėms stabilumą, saugumą bei sveikatą. Senovės šokėjai tai žinojo, todėl visi šokio judesiai yra atliekami trimis greičiais – lėtai, greitai ir labai greitai.

Pagrindinė šokio pozicija yra panaši į žinoma mums iš baleto plie – kai šokėjas pasuka pėdas į šonus ir pusiau pritūpia (aramandi). Kojų padėtis tuomet yra panaši į „rombą“ arba „kvadratą“, pastatytą ant vieno kampo. Ši padėtis suteikia stabilumo šokant bei padeda atverti klubus. Atlikdami judesius šioje padėtyje galime pagerinti kraujo apytaką dubens srityje, kas labai teigiamai veikia moterų bei vyrų sveikatą, o taip pat padeda išlaikyti dubens srities judrumą garbingame amžiuje.

Šokant indiškus šokius turime naudoti smulkiąsias kūno dalis – tai pėdas, riešus, kaklą, galvą, akis bei liemenį. Šokėjas tuo pat metu atlieka pėdų, riešų bei pirštų judesius, kombinuojant visa tai su galvos ir akių judesiais, ir įvairių emocijų išraiškomis (abhinaya). Indiškame šokyje yra gausu gestų, kiekviena riešų ir pirštų padėtis turi savo ypatingą reikšmę.

Šokio metu jūs galite stebėti įvairių emocijų raišką – tokių, kaip meilė, atjauta, nuostaba, baimė, pyktis ir daugybę kitų. Vakaruose nėra priimtina stipriai reikšti savo emocijų, todėl neretai vakariečiai yra linkę sulaikyti ir neparodyti savo emocijų, jas nuslopindami ir išgyvendami viduje. Moksliškai įrodyta, jog emocijų slopinimas neigiamai veikia psichologinę ir fizinę sveikatą. Tačiau šokio menas ir erdvė sudaro saugias ir priimtinas sąlygas, leidžiančias patirti bei išreikšti pačius įvairiausius jausmus. Klasikinis indiškas šokis moko surasti bei pažinti savyje tam tikras emocijas ir teisingai bei vaizdžiai jas parodyti. Tokiu būdu šokantis indiškus šokius gali išmokti nebeslopinti emocijų, o kai reikia – ir kontroliuoti jas. Tai tik vienas iš daugelio terapinių klasikinio indų šokio aspektų.

Šokti klasikinius indiškus šokius gali tiek moterys, tiek vyrai. Bharata Natyam sudaro ne tik labai gracingi, bet taip pat ir dinamiški, tikslūs ir staigūs judesiai, primenantys rytų kovos menų pratimus. Tai pasyviosios bei aktyviosios, in ir jan energijų išraiškos. Nepriklausomai nuo lyties kiekvienas šokėjas turėtų galėti atlikti ir vienus, ir kitus judesius. Tai padeda harmonizuoti žmogaus asmenybę – jis atranda savyje aktyviąją bei pasyviąją puses, išmoksta jas subalansuoti. Moterims tenka mokytis, kaip būti aktyvioms, nebijoti veikti, o vyrams – kontroliuoti savo judesių jėgą, surasti judesių subtilumą.

Mūsų draugai